Tekstas: Ilmaras Tyrmanis
Jeigu neskaičiuotume reintrodukuotų, introdukuotų, pusiau introdukuotų galvijų – stumbrų, arklių ir karvių, kas būtų didžiausias Lietuvos laukinis sausumos žvėris? Be to, kas yra pats didžiausias elninių šeimos atstovas Žemėje? Žinoma, kad briedis!
Didesnio nei briedžio patinas laukinio gyvūno mūsų miškuose nesutiksite. Geriausius metus pasiekusio briedžio ūgis ties gogu gali būti net du metrai. Taigi ūgiu jie nedaug teatsilieka nuo Indijos dramblių ar Arvydo Sabonio. Aišku, briedžių ūgis toks didelis dėl labai ilgų priekinių kojų, nors netrumpos ir užpakalinės. Pirštus, galinčius itin plačiai išsiskėsti, dengia plačios kanopos.
Ilgas kojas ir tokias dideles kanopas gamta briedžiams davė tam, kad jie galėtų įveikti liūnus, supelkėjusias kūdras, storus brūzgynus ir gilias, purias sniego pusnis. Tiesa, didžiulės galūnės sukelia jiems tam tikrų nepatogumų – kad atsigertų, šie žvėrys turi arba atsiklaupti ant priekinių kojų, arba gilokai įbristi į vandenį.
Briedžių kojos yra neproporcingai ilgos, nes jų liemuo palyginti trumpas, nors sunkus ir masyvus. Kai kurie briedžių patinai vegetaciniu sezonu gali sverti daugiau kaip pusę tonos. Vasarą daugiau, žiemą mažiau. Kaip būdinga visiems elniniams, patelės yra pastebimai smulkesnės nei patinai, tačiau ir jos negali skųstis ūgio trūkumu.
Tarsi vaiduoklis
Netikėtai pabaidytas briedis sprunka triokšėdamas, braškėdamas, laužydamas šakas, trankydamasis savo stambia mase į medžius. Kai ramu, jis gali be triukšmo tarsi šmėkla pasirodyti žmogui priešais akis ir taip pat tyliai dingti.
Regis, neįtikėtina, kad toks didelis sutvėrimas gali judėti per tankumyną tyliai kaip peliaujanti katė. Šią vasarą eilinį kartą tuo įsitikinau nuėjęs pafotografuoti į vieną savo mėgstamų miško apylinkių. Kaip visuomet sustojau gerai apaugusio kirtimo krašte. Kitaip nei kitais kartais, kai čia mačiau ir girdėjau tik įvairius vabzdžius ir paukščius, šį kartą išgirdau briedį.
Jeigu žvėris būtų ėjęs, kaži ar būčiau jį išgirdęs, nors buvau tik už kokių penkiolikos metrų. Tačiau briedis nėjo, jis maitinosi. Kartkartėmis pasigirsdavo tylus šakų brūkšėjimas. Klausiausi, dairiausi ir pamačiau. Žvėris pamėkliškai ilgomis lūpomis sugriebė šaką, ištiesęs galvą nulenkė ją ir nuskabė lapą vien tik apatinio žandikaulio dantimis. Nulenkta šaka švilpdama atlinko atgal į viršų. Paskui briedis žengė kelis negirdimus žingsnius, be garso nulinko kita šaka ir pliaukštelėjo atgal.
Nepaprastas susitikimas
Pasiruošiau fotoaparatą ir lėtai artinausi prie briedės. Atsiklaupiau virš gausiai apžėlusio, po žolėmis pasislėpusio kelmo. Iš pradžių susikeikiau, bet tuoj pat apsidžiaugiau – ant kelmo juk galima pasilypėti! Užlipau. Dabar jau visai kitas vaizdas! Nusitaikiau kamerą. Spragt. Deja, jungiklis veikia garsiai. Spragt. Spragt. Spragt. Briedė nustojo lankstyti medelius ir pradėjo sukti galvą.
Galėjau matyti, kaip drebėdamos pakaitomis tai susitraukia, tai atsipalaiduoja jos šnervės. Nors žinojau, kad briedžių uoslė gerai išvystyta, dėl šio žvėries šnervių judėjimo nesijaudinau, nes vėjo kryptis man buvo palanki. Vis dėlto stambios, nuolat judančios briedės ausys, kurių kiekviena savarankiškai analizavo aplinkos garsus, šį kartą savo užduotį atliko nepriekaištingai. Jos po trumpos akimirkos kaip lokatoriai atsigręžė viena kryptimi – į mane – ir sustingo. Klausa, šiaip ar taip, yra labiausiai išvystyta briedžių juslė.
Spragsenau toliau. Spragt. Spragt. Spragt. Spragt. Spragt. Spragt. Gyvūnas buvo aiškiai nustatęs, iš kur sklinda neįprasti garsai. Buvau tikras, kad jau esu pastebėtas, bet dar neatpažintas. Taip jau yra: kitaip nei jų sisteminiai giminaičiai elniai ir stirnos, briedžiai savo palyginti nedidelėmis akimis dienos šviesoje mato prastokai. Tai netiesiogiai patvirtina faktas, kad tamsoje jų akys atspindi raudoną spalvą.
Briedžiai yra ir puikūs, ištvermingi ir greiti plaukikai
Briedė žiūrėjo į mane negalėdama suprasti, ką pamatė, nors nesislėpiau. Aš net judėjau. Keliolika kartų nuspaudžiau fotoaparato jungiklį. Atsibodo spragsėti tą patį siužetą. Žinau, kad briedžiai, bent jau suaugę, Lietuvoje neturi rimtų pavojų, išskyrus ligas ir negailestingus, kraugeriškus plėšrūnus… žmones. Taigi briedžiai žmogaus turėtų bijoti. Esu žmogus.
Nusprendžiau tai perduoti savo fotomodelei. Krenkščiau, kalbinau ją. Jokios reakcijos, jokių pokyčių! Briedžiai kalba keisdami savo išvaizdą: susijaudinę (bijodami, sunerimę ir pykdami) pastato karčius ant sprando, išverčia akis, kurių baltymai pamažu prisipildo kraujo, suglaudžia ausis. Šį kartą nieko tokio nepastebėjau. Matyt, mano skleidžiami garsai žvėriui neprimena grėsmės, neerzina jo. Kai garsiai sušukau „na, daryk ką nors!“, briedė pagaliau sukruto, bet, deja, ne taip, kaip tikėjausi. Ji ramiai, lėtai nukreipė į mane užpakalį ir taip pat lėtai, nerangiai kilnodama ilgas kojas įlindo į tankmę. Visai ne to norėjau.
Neilgai trukus briedė vėl pasirodė, bet kiek toliau nuo manęs. Nusprendžiau, kad kažkur netoli ji tikriausiai turi veršiukų. Nuėjau šalin. Neišsigandau, nors neabejoju, kad briedžiai yra gerai ginkluoti žvėrys. Žinau atvejį, kai prijaukintas briedžiukas vienu žaismingu kojos spyriu kaip šakalį sulaužė žmogui raktikaulį.
Briedžių ginklai
Pagrindinė briedžių ginkluotė – didelės, aštriabriaunės, it geležis kietos kanopos ant ilgų, stiprių galūnių. Kanopomis briedžiai ginasi ir prireikus puola, taip pat nurodo savo teritoriją (jeigu per rują patinas ne laiku prisiartina, gali gauti nuo patelės spyrį). Kaudamiesi į darbą briedžiai dažniausiai paleidžia priekines kojas – taip patogiau. Be to, priekinės kanopos didesnės nei užpakalinės. Kovoje briedžiai gali kanopomis trinktelėti atskirai arba smogti serijomis kaip boksininkai, taip pat abi priekines kojas panaudoti vienu metu ir net įspirti pašokę.
Briedžiai yra miklūs ir greiti gyvūnai, nepaisant jų masyvaus liemens. Pasitaikius progai pažvelkite į bėgantį briedį – kaip greitai jis bėga ristele ar šuoliuoja! Greičiau, nei leidžiama gyvenvietėje! Pažiūrėkite, kaip lengvai briedis įveikia miško lūžtves. Jis gali šuoliuoti aukštai ir nubėgti toli.
Briedžiai mėgsta vandenį: jų kojos tarsi sukurtos drėgmei, tiksliau sakant, jos palengvina judėjimą šlapiose vietose – kanopos plačios, tarpupirščiai gali gerokai išsiplėsti, o oda tarp jų yra tampri.
Savaime suprantama, drėgmę mėgstantiems briedžiams vieni geriausių draugų yra bebrai – drėgnumas kuriantys gyvūnai. Kol Lietuvoje bus daug bebrų, tol briedžiams vasarą netrūks tinkamų gyvenamųjų teritorijų ir gausių maitinimosi vietų. Vasarą jie ras, kur pasislėpti nuo įkyrių skraidančių kraugerių vabzdžių ir atsivėsinti karštą dieną.
Šiltuoju sezonu briedžiai dažnai panyra ar atsigula į vandenį taip, kad tekyšo ausys, akys ir šnervės, ir taip visą dieną snūduriuoja. Be to, briedžiams labai patinka sultingi pakrantės ir vandens augalai, kuriuos skabydami jie dažnai įbrenda iki kaklo, o kartais panardina kone visą galvą. Briedžiai džiaugiasi, jeigu pavyksta pasiekti augalų šaknis.
Netrukdomai ganydamiesi ežero pakrantėje, patvinusioje pievoje, kokiame žmonių ar bebrų tvenkinyje, briedžiai žolėmis apaugusiu vandeniu žengia beveik be garso. Elegancija.
Vis dėlto logiška, kad drėgmę mėgstantys augalai nėra ir negali būti vienintelis šio žvėries ėdalas. Jo valgiaraštyje yra beveik šimtas augalų rūšių – kiekvienam sava vieta ir laikas. Žoliniai augalai, medžių lapai, šakos, žievė – visus patiekalus briedžiai mielai ragauja atitinkamu laikotarpiu, priklauso nuo metų laiko. Jeigu geros maitinimosi sąlygos, pavyksta sužiaumoti apie 4–5 tonas per metus.
Šiltuoju metų laiku, aišku, suėdama daugiau nei šaltuoju. Žiemą kartais tenka apsieiti vos 10 kilogramų maisto per parą, net jeigu ganomasi visą laiką. Užtat vegetaciniu laikotarpiu kasdien įmanoma prisiskinti net apie 40 kilogramų įvairių žalumynų. Šiltuoju sezonu briedžiai daugiausia ganosi ryte ir vakarop. Per rują patinai ėda mažiau, o patelės specialios dietos nesilaiko.
Ganydamiesi briedžiai, kaip ir priklauso atrajotojams, nuskina ir greitai praryja nesukramtytą maistą, kuris patenka į prieskrandį. Kai šitaip užtektinai prisiryja, prigula kokioje ramioje vietoje ir pamažu atrajoja maisto gniužulus atgal į burną, krūminiais dantimis juos susmulkina ir nuryja į pagrindinį skrandį, kuriame maistas apdorojamas galutinai. Gulėdami ir atrajodami dėl saugumo briedžiai visuomet pasisuka galva į vietą, iš kurios atėjo.
Briedžiai (Alces alces)
Didžiausi elniniai.
Vegetarai.
Ūgis: ties gogu iki 2 m.
Svoris: iki 600 kg.
Priešai: vilkai, meškos, žmonės.
Lėtas ir ramus, bet ekstremaliomis situacijomis gali suagresyvėti.
Lietuvoje suskaičiuota apie 10 000 briedžių.
2013 metais sumedžioti 543.
Naujasis žurnalo priedas jau prekyboje!
