Elninių gyvūnų raguotumas yra vienas iš įspūdingiausių gamtos ciklų, kurį kasmet diktuoja fiziologija, hormonai ir aplinkos ritmai. Ragai yra ne tik dekoratyvinė struktūra, bet evoliuciškai svarbi biologinė sistema, atspindinti patino sveikatą, dominavimo lygį ir gebėjimą palikti palikuonis. Rago augimas, kritimas ir atsinaujinimas yra griežtai reguliuojami procesai, kurie rodo šių gyvūnų fiziologijos preciziškumą ir darnią pusiausvyrą.
Tokia yra elninių gyvūnų patinų fiziologija. Ragai kasmet išauga iš naujo, kad rujos metu gyvūnai galėtų kovoti dėl geriausių teritorijų ir apsaugoti pateles. Kiekvienas ragas užauga iš itin sparčiai besidauginančio kaulinio audinio – tai vienas greičiausių kaulo formavimosi procesų visoje žinduolių karalystėje. Augimo metu ragą dengia jautrus audinys, vadinamas velveto sluoksniu, kuris atneša kraują ir maistines medžiagas sparčiai besiformuojančiai struktūrai.
Po rujos testosterono lygis patinų organizme greitai krenta, o tai sukelia kitus procesus visoje fiziologinėje sistemoje. Kaulinis audinys po rago rože pamažu pradeda irti, rago pagrindas plonėja ir galiausiai ragas nukrenta. Tai yra visiškai natūralus, hormonų valdomas ciklas, nesubyrantis chaotiškai – kiekviena rūšis turi savus terminus, kuriuos lemia evoliucija, klimato sąlygos ir maisto ištekliai.
Vėlyvą rudenį ir žiemą elniai, briedžiai, stirnos ir danieliai apsieina be ragų. Šiuo laikotarpiu jų organizmas pereina į energijos taupymo režimą, stiprina raumenis ir kaupia rezervus kitam sezonui. Kai tik dienos pradeda ilgėti, hormonų lygis vėl kyla, o kartu prasideda naujų ragų formavimasis. Po to kiekvienas savo laiku pradeda auginti naujus ragus – tai ciklas, kurį medžiotojai ir gamtininkai gali drąsiai vadinti tiksliu gamtos laikrodžiu.
Tuo pačiu, jei dėl traumos, genetinių veiksnių ar kitų sveikatos sutrikimų patino organizme nesusidaro pakankamas testosterono kiekis, ragai visai nenukrenta. Tokiu atveju kiekvienais metais ant senojo rago tiesiog užauga naujas rago audinys ir taip formuojasi vadinamieji formuojasi perukai. Tai reta, bet mokslui žinoma būklė, kurią galima laikyti gamtos anomalija. Perukinius ragus turintys gyvūnai dažnai patiria papildomų sveikatos ir elgsenos problemų, o jų raguotumas tampa tarsi sustingusios fiziologinės būsenos atspindys, rodantis, kad hormonų ciklas neveikia taip, kaip turėtų.
Neįtikėtini miško kameros kadrai! Trys vilkai užpuola elnią, o jis atremia plėšrūnus savo ragais!
Taurusis elnias. Pagrindinis ginklas – nosis
Europoje rasti urvų piešiniai, kuriuose vaizduojami elniai, datuojami seniau nei 40 tūkst. metų. Gali būti, kad būtent dėl savo stiprių juslių elniai išgyveno iki šių dienų. Jie nebūtų pasiekę ilgos savo evoliucijos šalia vilkų, kojotų ir didžiųjų kačių, jei jų uoslė nebūtų jautresnė už plėšrūnų.
Elniai visame pasaulyje garsėja savo išvystyta uosle. Uoslė ypač svarbi Amerikoje ir šalyse, kuriose medžiojama lanku ir strėlėmis. Medžiojant tokiu būdu prie žvėries reikia priartėti nepalyginamai arčiau nei medžiojant graižtviniu šautuvu.
Ir didžiajai mūsų medžiotojų daliai elnių medžioklė yra viena mėgstamiausių. Nors artimiausiu metu dar nematyti galimybės medžioti lanku, tačiau kaupiant daugiau medžioklės patirties pradedama suprasti ir vertinti ne tik vizualinį maskavimąsi, bet ir savo drabužių, kūno bei pasiimtų daiktų kvapų neutralizavimą.
Žmogus namuose dažniausiai žavisi kvapniais skalbimo milteliais su citrinos, levandų ar vanilės aromatu, tačiau medžiokliui tai – nelaimė. Tokiais milteliais išskalbtais drabužiais apsivilkęs medžiotojas gali net nežiūrėti miško pusėn – žvėrys spruks jau iš tolo. Elniai pasižymi ne tik fantastiška uosle, bet ir puikiai mato bei girdi. Sujungus visus šiuos pojūčius elnių tykojimo medžioklė yra daug iššūkių kelianti veikla visiems elnių medžioklės entuziastams. Vienas svarbiausių sėkmingos medžioklės sąlygų, ypač medžioklės tykant atveju, yra bet kokia kaina vengti užkabinti jautrią elnių uoslę. Dėl šios priežasties labai svarbu atsakyti į klausimą: kiek toli ir kiek jautriai užuodžia elnias?Skaitykite toliau
Prenumeruokite čia!
